Ryšys su savimi II. Kaip jį (at)kurti?

Ryšys su savimi - tai vienintelis santykis „su garantijomis” - saugumo, tikrumo, ilgalaikiškumo. Jį kurti ir išlaikyti - nuolatinis, sakyčiau, viso gyvenimo, darbas. Kurį aš tikrai noriai dirbu - su savimi bei su kitais.

Matau tame didelę prasmę. Pirmiausia - dėl paties žmogaus, jo asmeninės gerovės, gyvenimo kokybės. Bet taip pat ir dėl to, kad ryšys su savimi lemia, kiek prasmingas bus ir žmogaus ryšys su pasauliu - santykiuose su žmonėmis, jo darbuose ar kitoje saviraiškoje.

Pirmoje straipsnio dalyje rašiau apie tai, kas yra ryšys su savimi, kaip jis veikia. Šį kartą - apie tai, kaip jį kurti ir stiprinti.

Išgryninti kokybišką ryšį su savimi įmanoma startuojant iš bet kokios pozicijos. T.y. nepaisant mano anksčiau aprašytų priežasčių, galėjusių iki šiol užkirsti kelią ryšiui su savimi, nepaisant to, kiek metų nugyventa be dėmesio savo vidiniams signalams - jį įdirbti yra įmanoma. Tereikia šio bei to - apie tai ir kviečiu skaityti toliau :)

Ryšio kūrimo kasdienybė

Ankstesniame straipsnyje minėjau tris pagrindines ryšio su savimi veikimo detales:

įgūdis atkreipti dėmesį į signalus savo viduje.
galėjimas suprasti, ką tie signalai man reiškia.
pasirinkimas atliepti juos tinkamu būdu.

Todėl ir ryšio (at)kūrimo galimybės taip pat natūraliai kyla iš šių dalių.

Pirmas žingsnis - apsisprendimas skirti dėmesio įsiklausyti į save. Vadinčiau jį lemtingai svarbiu žingsniu, nes be jo vargiai galės nutikti ir bet kokie kiti. Svarbu, jog tai būtų ne vien tik ketinimas („norėčiau kaip nors skirti dėmesio įsiklausyti į save”), bet ir aiškus veiksmas - kaip tas dėmesys sau suteikiamas.

Savistaba yra kokybiško dėmesio sau forma. Savęs stebėjimas gali vykti įvairiomis formomis ir intensyvumu - priklauso nuo norų, polinkių ir galimybių. Štai kelios idėjos - pritaikomos kasdienybėje ir vertingos savo paprastumu.

Rašymas. Tereikia išsirinkti, koks formatas būtų jums artimiausias. Gal klasikinis dienoraštis, kuriame aprašytumėte tos dienos įvykius ir pamąstymus? O gal liejamas minčių srautas - be struktūros, be nuoseklumo, kai ranka tiesiog eina paskui mintis ir iškrato jas ant popieriaus - pavieniais žodžiais, padrikais sakiniais?
Taip pat galima rinktis iš nemažos pasiūlos įvairių žurnalų - t.y. užrašinių, kuriose yra vedantys klausimai, suteikiantys savistabai kryptį. Lengvai atrasite pagal tematiką, kuri jums šiuo metu aktuali - pavyzdžiui, meilė sau, santykiai, laimės pojūtis, sveikata ir pan.
Nors šie rašymo būdai skiriasi, tačiau tarp jų nėra geresnio ar blogesnio varianto - yra tik arba tinkamas ir „limpantis“ šiuo metu tam žmogui, arba ne. Kaip ir pasirinktas laikas, kada tą daryti - kažkam patinka turėti ritualus ryte, kažkam - pabaigti jais dieną. Tai neturi tokios didelės įtakos rašymo naudai - svarbiausia tik tai, kad pavyktų skirti laiko ir rašyti pastoviai.

Meditacija (arba tiesiog (tylos) pauzė). Jeigu meditaciją įsivaizduoju vien tik kaip konkrečią sėdėjimo pozą ir švarios sąmonės būseną - tada susikuria ypatingumo aura, dėl kurios pradeda atrodyti, kad eilinėje mano gyvenimo dienoje toks užsiėmimas niekaip netinka. Nors medituoti iš tiesų galima lotoso pozoje, o pažengę „meditatoriai” geba pasiekti minčių nebuvo lygį - patirti meditaciją ir jos naudą, galima paprastesniais būdais.

O pačia paprasčiausia meditacija gali tapti tiesiog tylos pauzė. Pabuvimas tyloje ir nieko neveikime - be muzikos, be ekrano, be jokio kito reikalo. Minutę, tris, o gal ir visas dešimt. Visų pirma, ši pauzė sukuria laiką bei vietą nurimti - tai poreikis, tapęs prabanga. Tik nurimus tampa įmanoma ryškiau pastebėti save, minčių srautą, savijautą ar aplinką, kurioje esame. Pauzėje gali pasimatyti visa, kas automatiniame režime tiesiog pralekia pro šalį. 
Tačiau turiu pastebėti, jog kaip paprastai tai skamba, beveik lygiai taip pat sudėtinga yra tą realizuoti praktiškai. Ir, deja, bet ne dėl laisvų minučių stokos, o dėl sunkumo pakelti tylą ir neužimtumą. Tai gali tapti iššūkiu ir dėl šių laikų įpročio visada kažko ieškoti telefone (savęs ir nusiraminimo taip pat), ir dėl to, kad pritildžius aplinkos triukšmą kartais geriau pasigirsta vidinis - jo taip pat ne visada lengva klausytis.

Jeigu vis tik vidinio radijo klausytis nesinori ar nuo to pradėti atrodo pernelyg nepatogu, galima pasirinkti audio meditacijas - įrašus su ramia muzika ir vedančiu balsu, padedančiu stebėti save. Kaip jau mano anksčiau minėtuose dienoraščiuose, taip ir tarp garso įrašų galima rasti skirtų konkrečiai gyvenimo sričiai - sveikatai, pozityviam mąstymui, pasitikėjimui savimi ar pan. Jeigu jaučiate, kad šiuo metu kuri nors sritis yra aktuali, pabandykite kurį laiką klausytis būtent jai skirtų įrašų. O visų svarbiausia - stebėkite savo reakcijas į juos. Ką pagalvojate ar pajaučiate, kai išgirstate „esu, sveika (-as); gyvenu laisvai; priimu galimybes ir susitelkiu į sprendimus; myliu ir esu mylima (-as)”? Kurie teiginai priimami lengvai, o kurie galbūt sukelia vidinį pasipriešinimą? Būtent tokie pastebėjimai labiausiai atspindės ryšį su savimi.

Tačiau tiek rašymas, tiek meditacija tėra formos, už kurias daug svarbesnis yra tikslas - skirti dėmesio (koncentruoto, švaraus) sau bei savo vidiniam pasauliui. O su šia intencija ir bet kuris arbatos/kavos atsigėrimas, kelionė po darbo namo ar paprastas pasivaikščiojimas lauke gali tapti praktika ryšiui su savimi užmegzti. Jei tik jos metu pavyks nuoširdžiai, nenuklystant susitelkti, pasikalbėti su savimi ir įsijausti į tai, kas šiuo metu gyva viduje.
Kaip ir kiekvienas įgūdis, gebėjimas (pa)stebėti save stiprėja ne nuo didelių, bet vienkartinių veiksmų, o nuo mažo, tačiau pastovaus veikimo. Todėl savistaba gali būti įvairi, savita, kasdieniškai (ne)ypatinga ar trumpa, bet svarbiausia - reguliari.

Įvairių žinių apie save įvairus kaupimas

Kasdieniai ritualai yra svarbūs dėl reguliaraus dėmesio sau, nes jis yra pagrindas ryšiui su savimi palaikyti. Tačiau siekiant gilesnio santykio su savimi reikalingas ne vien tik sustojimas, bet ir judesys - įvairiomis prasmėmis ir įvairiomis kryptimis.

Skirtingos veiklos, nauji įspūdžiai, visa jausmų gama, kontaktas su artimais ir nepažįstamais žmonėmis, meno „vartojimas“… visos mūsų gyvenimiškos patirtys tai lyg išoriniai stimuliantai ir pripildantys mūsų vidinį pasaulį, ir ištraukiantys iš jo kai ką dar nematyto bei vertingo.

Minėjau, jog ryšio su savimi signalai mus pasiekia įvairiais kanalais - fiziniu lygmeniu, jausminiu sužadinimu, kylančiomis mintimis ar fantazijomis. Todėl labai svarbu pasinaudoti galimybe kuo įvairiapusiškiau patirti save. Tokiu būdu prajudiname savo kanalus, juos pažįstame ir laviname.

Kokia ta įvairovė galėtų būti?

Kūnas: judesio įvairovė. Judesys mūsų kūnui reikalingas dėl įvairių priežasčių - psichologinių taip pat. Skirtingas judėjimas leidžia geriau pažinti kūną: jo galimybes ir ribas, jėgą, lankstumą, ištvermę. Tai vyksta nebūtinai vien tik „organizuoto“ sporto metu - turiu omenyje bet kokį judėjimą, kuris būtų malonus ir priimtinas kiekvienam asmeniškai. Tai gali būti vaikščiojimas, šokiai, dviratis, mankšta, o gal buities ar sodo darbai - bet kas. Svarbiausia tai, kad judėdami ir stebėdami save galime išmokti sutelkti savo dėmesį į įvairias kūno dalis, jų įsitempimą ir atsipalaidavimą, kvėpavimą, nuovargį ar malonumo jausmą.
Dėmesingai judėdami stiprėsime ne tik fiziškai, bet taip pat lavinsime gebėjimą būti savo kūne, į jį įsijausti. Šis gebėjimas ryšyje su savimi labai svarbus. Ypač todėl, kad kartais kūnas apie tai, kas mumyse vyksta, praneša anksčiau už mintis ar jausmus. Išmokę pastebėti jo siunčiamus signalus, turime daugiau galimybių juos suprasti ir juos atliepti.

Jausmai: įvairovė, kurią galiu pajausti. Ryšio su savimi esmė - gebėjimas (pa)jausti. Žinoma, pats gyvenimas yra pilnas situacijų ir jų sukeltų jausmų. Tačiau man vis tiek atrodo svarbu rasti galimybių, kaip patiems savo dienas praturtinti pajautimais - sąmoningai ieškoti ir rinktis tai, kas mus sužadina bei pajudina jausmų pasaulį. Knygos, filmai, muzika, spektakliai, o gal kūryba, kuria užsiimame patys - štai tos galimybės vartoti turinį ir patirti platų spektrą jausmų. Ir ne vien tik pozityvius.
Galbūt kažkas sujaudins iki ašarų, nuliūdins, supykdys ar net sukels pasipriešinimą. Ir tai puiku, nes jausmų pasaulio įvairovę kuria visi, ne tik malonūs, sužadinimai. O kuo daugiau galime savyje atpažinti, patirti ir išbūti - tuo geriau pažįstame savo vidinį pasaulį ir turime stipresnį ryšį su juo.

Neracionalumas: įvairūs netikėtumai. Intuicija pavadinčiau pačiu subtiliausiu ryšio su savimi kanalu. Tai - mūsų gebėjimas kažką nujausti, atspėti, nors aiškaus logiško pagrindimo, atrodytų, neturime.
Gaila, bet realybėje itin retai pasikliaujame intuicija. Gal dėl to, kad mažai pažįstame? Todėl kviečiu pabandyti šiek tiek dažniau ją prisileisti ir galbūt ilgainiui taps lengviau kartais pasitikėti ir kai kuo neapgalvotu? :)
Gera pradžia - lavinti spontaniškumą. Spontaniškas pasirinkimas dažnai gimsta ne iš ilgo svarstymo, o iš vidinio „(ne)noriu“.
Pagalvokite, kokį netikėtą, kasdienai neįprastą sprendimą galite sau šiandien leisti? Pavyzdžiui, eiti/važiuoti kitu keliu į darbą? Kitaip praleisti pietų pertrauką ar vakarą? Kas dar šauna į galvą?
Kokiam savo sprendimui galėtumėte suteikti galimybę pabūti ne logiškam ar praktiškam, bet nesąmoningam ir smagiam (tiek, kad viskas būtų saugumo ir privalomų įsipareigojimų vykdymo ribose)?
Dar vienas būdas leistis į savo neracionalią, bet gana informatyvią prigimtį - patyrinėti, apie ką fantazuoju ir svajoju? Ką sapnavau? Kokie atsitiktinumai ir netikėtumai man nutiko ir mane vienaip ar kitaip sujaudino?
Tikrai labai rekomenduoju atkreipti dalelę savo dėmesio į tai, kas kyla ne iš loginių prielaidų ar įprastų dėsningumų, bet aplanko mus iš kitų vidinių impulsų. Taip galime geriau girdėti subtilesnius vidinius virpesius bei „praplatinti” intuicijos kanalą ryšiui su savimi palaikyti.

Atrodytų, visa tai lyg ir nieko ypatingo… Tačiau viską iš esmės keičia mūsų sąmoningas dėmesys ir atsidavimas - kaip tai atliekame, kiek save pastebime ir tiesiog branginame galimybę veikti - sau ir dėl savęs. Taip visos gyvenimo suteiktos ir pačių susikurtos aplinkybės gali tapti vertingu informacijos apie save šaltiniu. Informacijos, kurią sukaupiame „savo kailiu“ - savo kūnu, protu, pojūčiais.
Pažįstame save stebėdami, pažįstame save patirdami ir būdami su savimi. Todėl ilgainiui, sukaupus pakankamai žinių apie save, tampa daug lengviau save suprasti.

Ryšio su savimi stiprinimas psichologo kabinete

Iki šiol kalbėjau apie savarankiškos savistabos bei savianalizės svarbą ryšio su savimi kūrimui. Šie procesai yra pamatiniai, tačiau vienumoje juos galime plėtoti iki tam tikro lygio, nes, vienaip ar kitaip, galiausiai atsiremiame į savo ribotumus. Todėl labai noriu parašyti ir apie specialisto - psichologo ar psichoterapeuto - vaidmenį.

Vizitas pas psichologą - tai dar kitoks, pastiprintas, būdas pažinti save. Savistaba ir saviaanalizė čia taip pat sudaro pagrindą, tik jau vyksta su tam tikra „navigacija” - lydint žmogui, kuris apie ryšį su savimi turi daugiau žinių ir reikalingų įgūdžių jam pagilinti. Savo klausimais jis gali atvesti prie dalykų, kurių vieni nepasiektume. Savo įžvalgumu padeda atkreipti dėmesį į ženklus, kurių galbūt dar nepažįstame. Su jo pagalba galime stabtelėti ten, kur patys prabėgame arba išjudėti iš vietos, jei kažkur stringame.

Didelę vertę turi ir tai, jog šie vizitai paprastai būna reguliarūs ir nuoseklūs - t.y. tam tikru ritmu (dažniausiai, 1 k./sav.), skiriamas dėmesys (dviejų žmonių!) vidiniam pasauliui. Nes, kaip bebūtų, turime pripažinti - tikrai ne kiekvienam iš mūsų pavyksta savarankiškai laikytis disciplinos užsiimti praktikomis, net ir pačiomis naudingiausiomis. Tai - žmogiškai normalu. Todėl ir gelbsti susitarimai, kurie tampa ne tik įsipareigojimu specialistui bei jūsų bendram darbui, bet ir tiesiog neišvengiama ir neatidėliojama proga pabūti su savimi. Kai savistaba yra pastovi, tuomet ir ryšys su savimi - tvirtesnis.

O štai kartais atradę kažką naujo apie save, galime pakliūti į rimtą psichologinį nepatogumą. Rimtą, nes sudėtingą, rimtą, nes svarbų norimo pokyčio (į gerą) atsiradimui. Tokiu momentu tinkamo specialisto buvimas šalia itin reikalingas.

Tas naujas suvokimas apie save ar savo gyvenimą pačiam vienam gali būti nesuprantamas protu, sunkiai pakeliamas širdimi ir tiesiog per painus - iš kur, kodėl atsirado ir ką su juo daryti?

Nuo tokio nemalonaus, klampaus vidinio turinio lengva pasislėpti, kai užsiimame savistaba savarankiškai. Tačiau jo vertė neišmatuojamai svarbi. Tai, kas vienumoje gali atrodyti kaip skaudama vieta, kurios geriau neliesti, profesionalui - nuoroda, kur pradėti ieškoti to, ko klientui reikia iš tiesų - tikram gijimui, tikram keitimuisi. Tinkamas specialistas žino, ką iš tos skaudamos vietos galima išauginti ir padeda žmogui tai padaryti.

Taigi, psichologas - tarsi žmogaus ryšio su savimi tarpininkas, esantis kažkur tarp vidinių signalų ir gebėjimo juos atliepti. Gerai įsiklausydamas į Jus, jis padeda išmokti geriau išgirsti save. O kartais vienintelis, bet pats didingiausias darbas, kurį toks specialistas padeda nuveikti - tai pradėti Jums pasitikėti tuo, kas viduje. Nes viskas, ko reikia, jau ir taip yra, jau veikia, tik kol kas, negavus deramo dėmesio, ne iki galo rezultatyviai.

Ryšys su savimi, tai ir tikrasis (vidinis) saugumas, ir tvirčiausio pasitikėjimo savimi pagrindas. Jo puoselėjimas, tikiu, yra viso gyvenimo reikalas. Todėl noriai ties juo darbuojuosi - bet kuriame etape :)
O jei vienumoje megzti ryšį su savimi atrodo sunku - tikrai drąsinu kreiptis pagalbos, kad šis ryšys pradėtų kurtis ir tvirtėti dviejų žmonių pastangomis.

Vieta:

Vilnius, Centras

Kontaktai

monika.psichologe@gmail.com

Monika Krikščikaitė, psichologė