Ryšys su savimi (I) Kaip veikia ir kas jį trikdo?

Ryšys su savimi – tai sąveika tarp to, ką jaučiu, ką galvoju ir ką darau. Kuo artimesniame ryšyje su savimi aš esu - tuo daugiau harmonijos joje bus.
Jau daug kartų įsitikinau - ryšys su savimi yra vienas tikslesnių rodiklių, kuris leidžia man spręsti apie savo gyvenimo kokybę bei ją gryninti.

Ir ne tik man.

Ryšys su savimi - reikšminga mano darbo dalis. Jis yra svarbi sąlyga, atverianti žmogui galimybę išsipildyti, realizuoti save, artėti link norimų siekiamybių ir keisti gyvenimą. Kad ir kokį lūkestį psichologiniam darbui su savimi atsineša klientas, galiu tvirtai pasakyti, kad nėra tokios temos, kurioje ryšys su savimi nepateiktų mums vertingų atsakymų. Jis lydi į tikrąją meilę sau, augina pasitikėjimą savimi. Santykiai poroje remiasi į ryšį su savimi, kaip ir santykis su savo (ir ne tik) vaikais. Išgrynintas ryšys su savimi padeda materializuoti idėjas, svajones. Ypatingai prisideda prie sielos žaizdų, kartais - net ir kūno ligų - gyjimo.

Todėl ryšį su savimi matau tarsi kiekvieno mūsų asmeninio pasaulio ašį. Jeigu ji centre, jeigu ji - aiški ir tvirta - tada tas pasaulis sukasi ten ir taip, kaip mums palankiausia.

Tačiau tokios harmonijos palaikymas priklauso nuo daugybės veiksnių ir vis tik nėra paprasta ją užsitikrinti. Kaip ir nėra paprasta paaiškinti - o kas tas geras ryšys su savimi, kaip jį (at)kurti?  

Tačiau bandau tą padaryti - dviejų dalių tekste, kuriame pateiksiu detalesnę ryšio su savimi sampratą. Šioje, pirmoje, jo dalyje aprašau, kas yra ryšys su savimi bei kas gyvenimo eigoje gali turėti žalingos įtakos jo formavimuisi. 

Apie ryšį su savimi

Išsamesnį ryšio su savimi aprašymą pradėsiu nuo to, jog jis susideda iš trijų pagrindinių dalių. Visų pirma, tai įgūdis atkreipti dėmesį į signalus savo viduje. Tuomet - galėjimas suprasti, ką tie signalai man reiškia. Ir galiausiai - pasirinkimas atliepti juos tinkamu būdu.

Iliustruoti šių trijų dalių veikimą pasirinkau pavyzdį apie… norėjimą į tualetą.
Kai kūnas yra pasiruošęs šlapintis/tuštintis, jis siunčia signalą - tam tikrą fiziologinį „spaudimą”. Sveiki žmonės turi gebėjimą atkreipti dėmesį į šį signalą. Jie žino, ką tai reiškia - aha, man spaudžia, reiškia, reikia nusilengvinti. Ir pasirenka tai atliepti tinkamu būdu - ieško tualeto arba kažko kito, kas įmanoma dabartinėm sąlygom. Viso šio proceso rezultate savijauta vėl gera - tiek, kiek tai tiesiogiai susiję su noru į tualetą. Kuo ilgiau nereaguojama į signalą arba jis negauna atsako - tuo labiau tai blogina visą būklę ir palaipsniui viskas telkiasi tik į tualeto norą.

Gal neypatingai vaizdingas reginys, tačiau man pasirodė, gana aiški schema, kuri parodo, kaip siejasi signalas-jo reikšmės žinojimas-atliepimo veiksmas. Taip pat parodo, koks automatinis kartais gali būti ryšys su savimi - juk tikrai kasdien eidami į tualetą papunkčiui „neiškonstruojame” tokios grandinėlės, kurią pateikiau. Tai - natūralu ir tiesiog vyksta. Kaip ir natūralu yra neabejoti tuo, o ką man reiškia šis signalas, per daug nepermąstyti, kokiais būdais aš galiu jį atliepti.

Žinoma, kartu šis pavyzdys - ir per daug ribotas. Jis atskleidžia principą, tačiau neperteikia kompleksiškumo, kurio ryšyje su visu savimi (ne tik atskiromis dalimis) yra žymiai daugiau. Tačiau viena, bent jau man, tikrai aišku - galime būti ryšyje, tokioje pačioje natūralioje eigoje, ir su daug subtilesniais savo procesais.

Tvirtai žinau, kad taip, kaip iškoduojame fiziologinį spaudimą iš apačios, taip pat galime atpažinti, suprasti ir atliepti:

kūno ir sielos nuovargį;
platų spektrą savo emocijų ir giliausius jausmus;
tikruosius poreikius ir norus;
praėjusių išgyvenimų archyvą - nuoskaudas, traumas, prisiminimų epizodus, kuriuos sukame mintyse vėl ir vėl;
vidinius pokalbius su savimi.

Kitaip tariant, mumyse nuolatos vyksta ne vienas procesas, kuris, gavęs mūsų dėmesio ir sulaukęs tinkamo atsako, lems mūsų gerovę. Kaip atpalaiduoja ir leidžia gerai jaustis to spaudimo iš apačios atliepimas - lygiai toks pats palengvėjimas gali įvykti ir turint ryšį su bet kuriuo kitu vidiniu procesu. Pavyzdžiui, sunkiais jausmais, besiblaškančiu protu, vidine tuštuma ar gausa nerimo... Pasirūpinti vidiniais procesais - tai pasirūpinti savimi. 

Tačiau kad galėtume tai padaryti, turime išmokti susikalbėti su savimi skaitydami įvairius ženklus. Deja, ne visi jie tokie elementarūs, kaip kvietimas nusilengvinti.

Ryšys su savimi reiškiasi per kūną, jausmus, mintis, intuiciją – tai yra kanalai, kurių dėka mes su savimi bendraujame. Kiekvieno jų kalba - skirtinga, tačiau siunčiama žinutė visada tokia pati - kaip pagerinti savijautą?

Gera galimybė susimąstyti - kaip dažnai atkreipiame dėmesį į visus šiuos kanalus? Ar vienodai gerai gebame perskaityti pojūtį kūne, ryškią emociją, minčių srautą galvoje? Ar žinome, kas mumyse suveikia, kai jaučiame įtampą, o kaip būna(me) su laimės jausmu? Ar lygiavertiškai įsiklausome ir į logines prielaidas, ir į „nepagrįstą“, bet kažkodėl stiprų norėjimą?
Tokie pasvarstymai leistų geriau suprasti, kiek išlavintą ryšį su savimi turime. Siekiant palaikyti kokybišką, tikrą ryšį su savimi - nei vienas iš mano minėtų kanalų neturėtų tapti pranašesnis už kitus savo dominavimu. Nes kiekvienas jų turi savo veikimo lauką, kiekvieno jų signalai turi savą „kompetenciją“ informuoti mus apie tam tikrus dalykus. Meistriškumas - gebėti įsiklausyti į bet kurį, suprasti, pasitikėti ir galiausiai apjungti juos į vientisą giją.

Vis dėlto mano pastebėjimai dažniau atskleidžia tai, jog mintys laikomos patikimiausiu kanalu - proto signalai ne tik lengviausiai interpretuojami, tačiau ir turi stipriausią įtaką nulemti mūsų savijautą. Kūnas - kur kas dažniau sulaukia ketinimų kaip nors juo „užsiimti“, negu jausmų pasaulis. O intuicija - paprastai vien tik mistika...

O štai kokio stiprumo yra ryšys su savimi, padės išsiaiškinti įvertinimas, kaip dažnai ir kokybiškai galime duoti atsaką tam, kas mumyse „signalizuoja“? Vėl grįžtu prie savo pagrindinio pavyzdžio - svarbus ne tik signalas ir jo atpažinimas („žinau, man reikia nusilengvinti!“), bet ir atliepimo gestas (t.y. nusilengvinimas idealiomis (arba ne) sąlygomis) - nes be jo savijauta geresnė netaps! Gauti ir duoti, klausti ir atsakyti - kaip ir bet kur kitur, taip ir čia - tik abipusis judėjimas užtikrina patikimą ryšio egzistavimą. 
Todėl ir komunikuojant su savais vidiniais kanalais - vienokio atsako lauks skaudantis pavargęs kūnas ir kitokio - skaudanti širdis. Bet atsakius jiems tinkamai - skausmas pamažu atlėgs.

Puikiai žinau ir visiškai suprantu - tikrai ne visus signalus lengva išmokti gaudyti, suvokti jų esmę, ką jau kalbėti apie tinkamą atliepimą. Be to, kuo giliau lendame į ryšio su savimi patyrimą, tuo didesnė tikimybė pajausti, kad atsakas į vidinius poreikius nebūtinai iškart atneš palengvėjimą ar išsisprendimo jausmą. Bandydami kurti kokybišką ryšį su savimi, kažkuriuo metu neišvengiamai atrasime vienokių ar kitokių sunkumų. O juos analizuodami atseksime ne tik atsiradimo istoriją, bet ir galimus naujus kelius į tvirtesnį ryšį. 

Kaip nusilpsta ryšys su savimi?

Sutrūkinėjęs, pažeistas, vos egzistuojantis bei naujai atrandamas - prie tokių ryšio su savimi versijų turiu galimybę prisiliesti savo darbe. Jas atradus, norisi suprasti, kas nulėmė ryšį su savimi? Nes ten, kur kažkas jame nutrūko, kur atsirado spraga ar svetimkūnis - vienaip ar kitaip tenka grįžti.

Žinoma, pirmiausia žvelgiu į gyvenimo pradžią. Ryšį su savimi mes turime iš prigimties - instinktyvų, iracionalų. Tačiau tam, kad jis ne tik išliktų, veiktų, bet ir vystytųsi toliau, reikalinga pagalba iš aplinkos - visapusiškai saugios sąlygos augimui, tinkamas šalia esančių suaugusiųjų dėmesys.

Vis tik gyvenimo startas yra visoks. Kartais tai gali būti tiesiog išgyvenimo režimas - tėvams, vaikui arba visiems kartu. Svarbiausia jose yra tik kaip nors išsilaikyti gyvenime - tai gali būti fizine, materialine prasme, o galbūt vaikui tenka augti niūriame emociniame fone ar pavojingoje socialinėje aplinkoje. Visapusiškai skurdžios sąlygos tikrai reikšmingai prisideda prie to, kad jose augantis žmogus yra pajėgus suprasti siaurą spektrą savo poreikių - nes daugybė signalų jo viduje liko ne(at)pažinta, neatliepta, dėl to - ir neįvaldyta.

Prie pažeisto ryšio su savimi reikšmingai prisideda trauminės patirtys (patirtas smurtas, prievarta, artimų žmonių netektys, nelaimingi atsitikimai ir kita). Nes tam, kad išvengtų tuo metu nepakeliamo emocinio skausmo, žmogui tenka „atsijungti” - atkirsti save nuo vidinio ryšio kanalų. Psichika automatiškai susireguliuoja taip, kad būtų galima nejausti, negalvoti, nenorėti... Tačiau tokia nejautra paskui gali tapti visa apimančia ir rimtai sutrikdyti gebėjimą suvokti kitus, nei kiek su traumine patirtimi nesusijusius, procesus savyje.

O galbūt augimo istorijoje įvyko kokia nors reikšminga neigiama asociacija? Gal už veikimą pagal tai, kaip veda savi individualūs signalai, kuriuo nors jautriu metu žmogus gavo kažką itin nemalonaus - gėdą, kaltinimą, pajuoką ar tiesiog nesėkmę? Ir pradėjo mažiau pasikliauti tais signalais, kurie tarsi „privedė“ prie šių nemalonių išgyvenimų?
Pavyzdžiui, per stipriai sukritikuotas vienas sprendimas tapo bloku toliau pasitikėti savo individualiu matymu. Išjuoktas kūrinys - suvaržė saviraiškos laisvę. Per skaudus atstūmimas parodžius savo jausmus - tapo aliarmu daug atsargiau su jais elgtis. 

Na ir pabaigoje negaliu susilaikyti nepaminėjusi ir dar vieno ryšio su savimi „blokatoriaus“. Beje, veikiančio ne dėl praeities, o dėl dabarties. Šių laikų žmogus turi didelį iššūkį - intensyvią informacinę-socialinę aplinką, kuri, žinoma, reiškiasi internetinio ryšio pavidalu. Kasdien mus pasiekia gausus informacijos srautas, o jo paskirtis - atkreipti mūsų dėmesį. Nebūtinai į save ir/ar nebūtinai į tai, kas mums yra sava.

Ne be reikalo būtent dėmesį įvardinau kaip pirmą sudedamąjį elementą ryšyje su savimi. Gebėjimas sutelkti dėmesį į vidinius signalus - tai, kas galimybę išgirsti ir pasiekti save padaro apskritai ĮMANOMU dalyku. Bet kaip šio iššūkio fone valdyti dėmesį? Kaip jį padalinti taip, kad liktų sau, kai nuolatos kėsinamasi iš išorės? Negana to, tai daroma labai tikslingai ir gebėjimas sutelkti dėmesį į tokį abstraktų, nevienareikšmį objektą/subjektą - visokį save - sparčiai senka.

Kitų žmonių poveikis mums dabar priklauso ne tik nuo to, su kuo bendraujame gyvai - tai stipriai priklauso nuo minios tų, tarp kurių būname internetinėj erdvėj. Jų kalbos, mintys, emocijos - visas turinys - neturint pakankamai sveiko ryšio su savimi, gali veikti kaip klaidinantys signalai, įteigiantys, ką mes turime jausti, ko norėti ir kaip tai realizuoti. O juk ryšys su savimi yra paremtas signalais.

Ta informacinė-socialinė erdvė, kurią kasdien laikome delne (su telefonu), ne tik reikalauja mūsų dėmesio resursų, bet dar ir nejučiomis gali įsiūlyti ką nors visiškai svetimo - kitaip tariant, rimtai okupuoja ryšio su savimi galimybę. Intensyvumas, prieinamumas ir taiklūs veikimo principai prisideda prie to, jog tampa sunku atsispirti, o laikui bėgant ir atskirti - kur tikros mūsų žinios apie save, o kur - jau suformuotos.

Kiekviena ryšio su savimi istorija atskleidžia vis kitas detales, vis kitokį jo (ne)veikimo principą - viskas (kaip visada :)) per daug individualu, kad galėtų sutilpti į plačius apibendrinimus. Tačiau mano manymu, svarbiausia yra tai, kad galimybė (at)kurti ryšį su savimi - egzistuoja visada. Kaip ir poreikis jį puoselėti.
Daugiau apie tai - kitoje teksto dalyje, netrukus.