Pirmas darželis gyvenime. I dalis (be patarimų): apie ką pagalvoti?

Sukurta 2020 rugpjūtį

Vaiko išėjimą į darželį drąsiai lyginu su jo pirmu rimtu bandymu savarankiškai įsilieti į visuomenę. Ši įstaiga ir jos vidinis gyvenimas padeda dar intensyviau nei iki šiol pažinti pasaulį už namų ir šeimos ribų. Pirmojo darželio lankymo pradžia yra svarbus pokytis visame šeimos gyvenime, todėl nieko keisto, kad tikriesiems naujokams – tėvams, vedantiems savo pirmą vaiką į pirmą darželį – tai sukelia daug nerimo ir noro kaip įmanoma geriau pasiruošti naujai pradžiai.

Ne veltui nuo pat pavadinimo noriu įspėti, kad konkrečių patarimų, ką ir kaip daryti, čia nepateiksiu. Žinau, kad jų labai norisi, bet per savo darbo patirtį neišgryninau nei vieno, kurį galėčiau juodu ant balto parašyti ir garantuoti – padarius tai, viskas (ir visiems) bus gerai. Ką man vis tik pavyko padaryti, tai daugybės stebėjimų, atvejų analizavimo ir skirtingų patirčių keliu išskirti keletą esminių klausimų, kurie pasirodo esantys svarbūs darželio lankymo pradžioje. Todėl noriu pasiūlyti kartu juos apmąstyti ir taip pradėti (o gal jau ir pabaigti 🙂 ) pasiruošimą darželiui.

Kokia Jūsų atsiskyrimo patirtis?

Jeigu darželio lankymą laikome vaiko išėjimu į visuomenę, tai ir pradėkime jį analizuoti nuo pirmojo žingsnio. O jis yra koks? Išėjimas iš namų – kažkiek tiesiogine ir daug labiau netiesiogine prasme. Pirmiausia, ką vaikas ir jo tėvai turi patirti, tai atsiskyrimas.

Iki pirmos dienos darželyje, šeimų sukaupta patirtis šiuo klausimu būna labai skirtinga. Vieni vaikai jau spėję ne kartą pas senelius panakvoti, matę daug nepažįstamų tetų, o gal lanko kokį nors būrelį ar mokyklėlę. Kiti per savo gyvenimo metus nebuvo tiek jau daug ir toli pasitraukę nuo mamos (ar nebuvo pasitraukę išvis – yra ir tokių), gyveno tarp suaugusiųjų ir kitų vaikų susibūrimų beveik nematė. Štai čia ir iškyla pirmoji būtinybė pamąstyti – kokio rimtumo iššūkis laukia atsiskiriant? Kiek tai bus nauja vaikui ir mamai – nematyti, nejausti vienas kito ir kažkurį laiką nieko vienas apie kitą nežinoti?
Jautriausia grupė yra vaikai, kurie, nesulaukę 3 ar bent jau 2,5 metų ir nesukaupę atsiskyrimo nuo mamos patirties, iškeliauja į darželį patirti to beveik pirmą kartą savo gyvenime. Tokiomis aplinkybėmis skatinčiau kuo daugiau dėmesio sutelkti į atsiskyrimą, o rūpinimąsi visais kitais darželio rutinos elementais (ugdymųsi, socializacija, gal net ir „visko suvalgymu“ ar ilgu pietų miegu) palikti ramesniems laikams.

Atsiskyrimui didelę reikšmę teikiu dėl kelių priežasčių. Pirmiausia, tinkamai ir emociškai saugiai atsiskirti nuo mamos yra svarbus uždavinys vaiko gyvenime, šis patyrimas turi didelę įtaką jo psichologinei būklei, saugumo jausmui, tam tikra prasme ir tolimesnei raidai. Kita priežastis yra ta, jog mamoms atsiskyrimas taip pat išprovokuoja daug emocijų ir jeigu jos nebūna tam pasiruošusios, tampa gana pažeidžiamos. Dėl to gali pasiduoti išoriniam spaudimui ir priimti sprendimą, prieštaraujantį savo įsitikinimams ar motiniškai intuicijai. O galbūt, mėtomos ir vėtomos, negalėti apskritai priimti sprendimo ir apsunkinti visą procesą. Be to, praktikoje pasitaiko ir taip, jog pažiūrėjus į atsiskyrimą per daug atsainiai, prie šio gyvenimo epizodo tenka sugrįžti ir tada, kai vaikui jau būna 5 ar 7 metai – vien dėl to, kad jis patiria sunkumų, kurių šaknys – nesaugumas ar „sutrūkinėjęs“ santykis su mama.

Todėl apie atsiskyrimą darželyje galvoti tik tiek, jog visi vaikai verkė ir kažkada nustojo, neskatinčiau. Kaip ir tikėtis, jog tikrai gerai pasiruošus ir viską, ką reikia, padarius, vaikas neverks. Ko iš tiesų reikia, tai šiek tiek nuovokos apie tai, kas vyksta, ir daug supratingumo savo bei vaiko atžvilgiu. O tam vėl reikia šį bei tą apmąstyti.

Ką gali mamos?

Vienas iš svarbiausių dalykų, kurį gali padaryti mama, ruošdama vaiką (ir save) atsiskyrimui – tai sukurti tam palankų emocinį foną. Geriausia pradėti nuo pastangų sumažinti tai, kas jį labiausiai „teršia“ – mamos kaltė ir nerimas. Šie du didžiausi geros mamos atributai matyt nedingsta visą gyvenimą, todėl seniai nebetikiu, kad galima jų atsikratyti, niekam to ir nesiūlau. Bet kadangi tenka neišvengiamai su tuo gyventi, galbūt verta pabandyti nors kiek sumažinti šių emocijų daromą žalą?

Iš tiesų, mamų skausmas išgyvenant atsiskyrimą yra ne ką mažesnis nei vaikų ir dažniausiai jis priklauso nuo aplinkybių, dėl kurių jos pradėjo vesti vaiką į darželį. Viena yra nuoširdžiai tikėti, kad tikrai atėjo metas vaikui lankyti ugdymo įstaigą – išeiti į platesnį pasaulį ir pabūti be mamos. Visai kas kita, kai laikas vesti į darželį ateina anksčiau, nei patikėjimas, kad to reikia – kai tenka pradėti lankyti darželį, nes paprasčiausiai nėra kito pasirinkimo. Būtent tada kaltė gali graužti stipriausiai, galbūt kartu atsinešdama nusivylimą ir nepasitenkinimą savimi. Manau, jog visai verta atrasti laiko pasėdėti vienumoje ir pamąstyti, apie ką ši graužatis; įsiklausyti, kokiais argumentais ir pabarimais viduje ji žarstosi (ir ką galima jai atsakyti)?

Aš bloga mama, nes atiduodu vaiką?
Atiduodu, nes negaliu parūpinti jam kažko geresnio nei darželis?
Ką aš galvoju apie tokią situaciją, kurioje priėmiau sprendimą vesti vaiką į darželį – jeigu taip pat pasielgtų draugė, giminaitė ar galėčiau ją suprasti ir pateisinti, ar kaltinčiau taip pat, kaip save?
Ar tikrai jaučiuosi padariusi viską, ką galiu, kad nereikėtų to daryti? Ir jeigu atsakymas yra taip – ar tikrai nusipelniau tiek daug pati save graužti (juo labiau to negali daryti niekas kitas). O jeigu vis tik objektyviai įžvelgiu savo kaltę, gal yra kas nors, kuo galėčiau ją „išpirkti“?
Galiausiai, ar apskritai kada nors mąsčiau apie tai, kad auginu vaiką jo gyvenimui, o ne sau, ir kad fizinis atstumas laikui bėgant tarp mūsų tik didės (tačiau vien tai negali sugriauti mūsų ryšio ir artumo)?

Kad ir ką pavyksta viduje išgirsti, geriau tegu tai nuskamba vieną kartą garsiai, aiškiai įsiklausant, negu kasdien po truputį tyliai graužia, net jei mėginama viską užgesinti ignoravimu ar nuostata „nieko tokio, visiems taip būna“.

Daug ką pasakyti turi ir nerimas, kurį sumažinti gali ir drąsus pasižiūrėjimas jam į akis, ir „teorinis“ pasirengimas nerimo kuriamų scenarijų išsipildymui. Verta aiškiai išskirti, o gal net ir užsirašyti, kas konkrečiai neramina? Kad vaikas verks visą dieną? Kad prie darželio nepriras? Kad ten blogai su juo elgsis? O tada ieškoti sau atsakymų – kiek realu, jog taip nutiks; iš ko suprasiu, kad tai įvyko; kokių veiksmų tada galėsiu imtis? Nors po tokios procedūros nerimas nedings, tikėtina, jog bent šiek tiek aptils. Kuo mažiau nerimo jaučia mama, tuo mažiau jo persiduoda vaikui. O kuo mažiau nerimo abu jaučia, tuo paprasčiau lemiamu momentu paleisti vienas kitą.

Sumažinus kaltę ir nerimą, atsiranda laisvos vietos, kurią jau galima užpildyti kuo nors pozityviu. Nuoširdus pasitikėjimas įstaiga ir žmonėmis, kurie bus su vaiku, jį saugos ir juo rūpinsis – labai didelis palengvinimas ruošiantis atsiskyrimui. Kiek paprasčiau pasikliauti, kai buvo galimybių reikliai rinktis ugdymo įstaigą ir pasirinkti tą, kuri atitiko didžiąją dalį tėvų lūkesčių ir pageidavimų. Puikiai žinote, kodėl nusprendėte pasirinkti būtent šį darželį, todėl tegu tie kriterijai būna jūsų pasitikėjimo pamatai. Jeigu rinktis galimybės nebuvo ir tiesiog tenka eiti į artimiausią ar prieinamiausią darželį – gali tekti pasitikėti „avansu“, kas, mano galva, iš tiesų yra labai sudėtinga.

Kai pasitikėti kitais, mažai pažįstamais, žmonėmis sunku, gal paprasčiau gali būti patikėti savo gebėjimais, vaiko galimybėmis ir jūsų tarpusavio santykiu. Jūs, kaip suaugę žmonės, jau pakankamai gyvenime patyrėte, kad mokėtumėte įvertinti situaciją, spręsti iškilusias problemas, ieškoti pagalbos ir išeičių. Jūsų vaikas gali įveikti sunkumus (kiek jų jau buvo!), gali pakelti įvairias emocijas, kurios yra būtinos jo gyvenime. Problemos – sprendžiamos, po nesėkmių – dažniausiai atsigaunama, o jautrūs patyrimai paprastai santykius tik sutvirtina. Todėl ar gali nutikti kas nors tokio, ko jūs anksčiau ar vėliau neįveiktumėte? 🙂

Ką išgyvena vaikas?

Jau pakankamai daug apgalvojome, kaip psichologiškai paruošti save atsiskyrimui. Kaip gerai, kai turime tam gebėjimų. O štai vaikas, kuriam teks eiti į darželį, apie daug ką visai nenutuokia. Deja, nėra kaip jam suprantamai viską paaiškinti ar parengti laukiantiems sunkumams. Bet viena, ką galima padaryti jo (ir net savo) labui – pabandyti įsivaizduoti būsimus vaiko išgyvenimus.

Priklausomai nuo amžiaus ir jau minėtos patirties, vaikui atsiskyrimas pradžioje gali būti apskritai nesuvokiamas ir verčiantis kraustytis iš proto (beveik tiesiogine to žodžio prasme) patyrimas. Kalbant paprastai, jam gali atrodyti, kad pasaulis, kuriame gyvena, tiesiog…subyrėjo. Viskas, ką jis žinojo iki tol, kas užėmė didžiąją dalį jo gyvenimo kasdienybės, tiesiog dingsta. Ir jeigu mama žino, kad vaiką iš darželio tikrai pasiims, jis pats visiškai pagrįstai gali manyti, jog jį paliko. Kaip į visa tai sureaguoti yra normalu? Per kiek laiko tai turėtų tapti savaime suprantama?

Taip įsijausti į vaiko išgyvenimus skatinu tik dėl vienos priežasties – supratingumo jo atžvilgiu. Ar galima iš mažo žmogaus tikėtis, kad jis be liūdesio, ašarų ir sielvarto atsisveikins su įprastu ir komfortišku savo gyvenimu? Iškart norės to, ką mes jam siūlom? Bus ramus, nesusirgs ir neperdegs nuo emocijų? Manau, kad nėra teisinga taip aukštai kelti kartelę – juk mes, suaugę, irgi labai skirtingai reaguojame į sukrėtimus, ne visi per kelias savaites galėtų susigyventi su kardinaliais gyvenimo pokyčiais.

Todėl pasistengus realistiškai įvertinti savo situaciją (vaiko amžių, buvimo be mamos patirtį, kitas ypatybes), gali nutikti labai svarbus ir būsimus išgyvenimus kiek lengvinantis dalykas – susiformuoti realistiški lūkesčiai. Tie, kurie patenka į jautriausią, nepatyrusių naujokų grupę, vargu, ar darželio lankymo pradžioje gali tikėtis kažko labai greito ir lengvo (nors tikrai būna ir taip). Savo padėties suvokimas leis išvengti ir dažnai skaudaus lyginimosi su kitomis šeimomis bei jų rytiniais atsisveikinimais darželio koridoriuose – kad ir ką pamatysite ar išgirsite pasakojimuose, neskubėkite nei lygiuotis, nei džiaugtis ar liūdėti, o juo labiau – ką nors kritikuoti. Visi turi skirtingų patirčių ir kiekvienai šeimai tenka išgyventi SAVO atsiskyrimo bei adaptacijos darželyje istoriją.

________________________________________________

O pabaigoje norėčiau pasidalinti viena, savo akimis matyta, rytinio mamos ir sūnaus atsisveikinimo darželyje akimirka, kuri, manau, puikiai iliustruoja atsiskyrimo jautrumą ir prasmę.

Berniukas (maždaug 2 metų) jau antrą ar trečią savaitę lankė darželį. Tą rytą rūbinėlėje mama, pasisodinusi vaiką ant kelių, vėl bandė nuteikti berniuką gerai dienai darželyje ir atsisveikinti. Neatrodė, kad jis įkalbinėjimais patikėjo, gal jų net ir negirdėjo, nes tiesiog graudžiai verkė ir turėjo tvirtą savo argumentą „neeee, nenooooriu“. Po kelių trumpų ir tvirtų padrąsinimų, mama nukėlė verkiantį berniuką nuo savo kelių ir švelniu rankos judesiu nukreipė jį link grupės durų. Tą paleidimo momentą, kai berniukas pats savo kojomis išėjo iš jos glėbio, mama tarė „Viskas bus gerai“… Aš, kaip žmogus iš šalies, žinojau, kad taip nebus. Mama, esu įsitikinusi, žinojo tą patį. Ir net realybė buvo tokia, kad tądien tikrai ne viskas buvo gerai. Bet! Štai čia ir yra mamos galia – nemoku aprašyti, kaip, kokiu balsu ir kokiu nusiteikimu ji ištarė tą paprastą „Viskas bus gerai“, jog net aš tą akimirką patikėjau ir pajutau ramybę. Matyt, tik mama gali tokiomis įtemptomis aplinkybėmis sukaupti visą tvirtybę bei drąsą ir atiduoti savo vaikui. „Viskas bus gerai“ suveikė kaip saugumo ir pasitikėjimo „tunelis“ iš mamos glėbio į didelę triukšmingą grupę… Berniukas ėjo pats, savomis kojomis, nors gal ir kelio per ašaras gerai nematė, nors ir žinojo, kad iš tiesų „nenoooori“. Bet ėjo – nes jau buvo patyręs, kad gali, o jo mama tikėjo – tikrai gali, net jei šiandien dar ir ne viskas bus gerai.

Štai tokie tie atsiskyrimai darželyje – niekas nėra iki galo užtikrintas, bet visi stengiasi ir daro, ką gali. Vaikai verkia prie grupių, mamos ašaroja grįžusios į automobilius. Tai sunki pradžia. Bet kaip gerai, kad kol kas išsiskyrimai tik tokie trumpi!