Neįmanomos draugystės. O gal tik (ne)įveikiamos vidinės kliūtys?

Sukurta 2023 birželį

Šį kartą – apie mūsų santykius su kitais ir akimirkas, kai jaučiam, kad norim ryšio su žmonėmis, bet kažkodėl nebandom jų pasiekti. Nes staiga galvoje pradeda skambėti klausimai, o gal iškart atsakymai – kas yra įmanoma, o kas ne. Kas su manim draugautų, o kas tikrai ne.

Apie neįmanomybes, kuriomis, kaip kliūtimis, apsistatome patys.

Kalbu apie pačias įvairiausias draugystes ar ryšius su žmonėmis, kurie mus patraukia. Trumpas atsitiktinis susidūrimas. Profesinis susidomėjimas. Netikėta pažintis. Prisiminimuose iškylantis žmogus iš praeities. Aiški simpatija mums gražiam žmogui. Bet koks kontaktas su kitu žmogumi, kurio dėka iškyla vidinė prieštara tarp jausmo („noriu“) ir ne visada pagrįstos logikos („bet negalima, nes neįmanoma“).

Klausydama kitų žmonių istorijų ir, aišku, patirdama savas, vis klausinėju – kaip taip viskas pasibaigia pradžioje? Kažkiek įvykusioje, o gal net visai neįsivažiavusioje. Kaip norą užgožia abejonė? Kaip paprastas smalsumas pavirsta į sureikšmintą neįmanomybę? Gyvybingumas – į sustingimą? Ir galiausiai, kaip tas ryšys, bendravimas ir santykiai iš tiesų tampa neįmanomi – vien tik dėl to, kas vyksta mūsų viduje, ir nei kiek dėl to, kas išorėje.

Kai užgriūna „tai neįmanoma“, kartu atsiranda ir daugybė argumentų, paaiškinančių, dėl ko: amžiaus, lyties, statuso, praeities ar dabarties, per mažai privalumų ir per daug trūkumų. Tą akimirką viskas ir bet kas gali būti neįveikiamas trukdis domėtis toliau. Ar sudominti pačiam.
Priežastys, kurias sau įsivardinam, kažkiek kyla iš numanymo, koks tas kitas žmogus yra. Bet turbūt dar labiau – iš ne visai tikro žinojimo, koks esu aš…
Neįmanomybė gali būti paremta tuo, jog patys sau atrodome netinkami – nepatrauklūs, neįdomūs, nesėkmingi, neprotingi. Tada belieka arba slėptis pačiam, arba užkirsti kelią kitam. Ir patirti kažkokį susidrumstimą viduje – nors „tiesa“ aiški, bet viduje ji ne taip jau „teisingai“ jaučiasi.

Aišku, kartais ta neįmanomybė tarp mūsų – tikra tiesa! Kai jokių bendrumų, jokio intereso, o vietoj traukos – atgrasumas – tada puiku, jei iškart akivaizdu. Tik joks sunkumas viduje tuomet ir nekamuoja.
Bet kas nutinka (o dar labiau – nenutinka) tais kartais, kai vis tik tai netiesa? Tik nespėjam to sužinoti, nes paskubėję duoti sau skaudų, bet konkrečiai nukertantį atsakymą, nebeturime jėgų ir noro tiesą išsiaiškinti.

Būti pasislėpusiam yra džiaugsmas, bet nerastam – nelaimė (D. Winnicott)

Frazė, kurią prieš keletą metų radau vieno romano pradžioje ir ji akimirksniu užkabino. Gal dėl to, nes atrodė, jog ne iki galo supratau visą esmę, tačiau nepaisant to, jaučiau, kokia ji taikli. Dabar irgi nebūtinai teisingai „iškonstruoju“ žodžiais, tačiau vis tiek ji man apie santykį, apie atvirumą jam ir apie (ne)iniciatyvą, kurią esame pajėgūs prisiimti.

Slėptis, kai slėpynių žaidimas visai ne džiugina, o liūdina ir skaudina. Nes slėptis ir tikėtis, kad suras – tarsi taip stipriai norėti kontakto, tam tikro patyrimo, įspūdžio su kitu žmogumi ir jaustis galinčiu tiek mažai dėl to padaryti. Pavyzdžiui, kad ir dėl tų pačių kliūčių, sakančių, jog neįmanoma. Pasislėpus gali būti džiugu, nes laukiam, turim viltį ir savo fantaziją. Bet tuo pat metu visai nedaug trūksta iki nelaimės – slėptis taip ilgai arba taip giliai, kad kam nors mus surasti jau gali būti ir per sudėtinga.

Greitas patikėjimas neįmanomybe, kuri nebūtinai egzistuoja, mažų mažiausiai trukdo sužinoti tiesą – tai įmanoma, ar ne. Nepasiryžimas ją patikrinti įkalina baimėje – bijom, kad tai neįmanoma; bijom to, kas bus su mumis, kai sužinosim, kad neįmanoma; bijom, nes „nieko nesugebam ir niekas neišeina“. Klausimas, ar pasigilinus į baimės jausmą, nepasirodytų, jog baisu ir to „o kas, jeigu įmanoma?“

Ir vis tik pats baisiausias dalykas iš visų yra tas, kiek visko gali praeiti pro šalį, mums pasislėpus savo ankstyvose išvadose. Su kiek žmonių ir įmanomybių kažką pajausti, patirti, sukurti, nuveikti kartu tiesiog prasilenkiam? Kiek neįvyksta tų norimų ir galimų atsitiktinių, profesinių, draugiškų ar romantiškų pažinčių?

Sugrįžus į tašką, kuriame dar niekas neįvyko ir tiesos numanymas verda tik mūsų galvose, pasirodo, kad pati tikriausia tiesa jame yra NEŽINIA. Niekas nežino ir niekas mums negali garantuoti, ar tai (ne)įmanoma, kad ir kokie kartais akivaizdūs ir (ne)stiprūs argumentai būtų. Todėl geriausia, ką galima sau padaryti – neskubėti šimtu procentu patikėti „ne, neįmanoma“. Ir dar – arba nesislėpti, arba slėptis, bet kartu rasti būdą, kaip pranešti aplinkiniams, kad jau norim būti surasti.

Iniciatyva – nebūtinai ir ne visada vien tik apie konkretų veiksmą (užkalbinti, pasiūlyti, būti pirmam). Iniciatyva kurti ryšį, visų pirma, gali būti ir apie pripažinimą sau – aš noriu, aš jaučiu, aš tikiu, kad verta. Iniciatyva gali būti atviras nusiteikimas, nuotaika, žvilgsnis ar koks nors kitas nebūtinai matomas, bet tikrai pajaučiamas signalas. Kitaip tariant – tiesiog būti prieinamu. Jei visiškai pilnai išlįsti iš slėptuvės nepavyksta, tai bent jau atidaryti jos duris. Mūsų iniciatyva gali būti tokia. Ir ji tikrai gera pradžia.

Neįmanoma, negalima, nereikia – tai tvirta apsauga nuo pavojų ir rizikos – juk iš tiesų kartais neįmanoma, ir tenka su tuo susidurti. Tai saugo ir nuo neaiškios patirties. Tačiau nors saugi ir sauganti, bet visgi tai – siena, kuri uždaro mus. Kaip nesikliauti vien tik ja?

Nuo ko ji labiausiai saugo? Už tos neįmanomybės, kurią pavyksta sau lengvai paaiškinti, slepiasi baimė būti atmestam. Ji gąsdina grasindama tuo, kad atmetimas = su(si)naikinimas. Atmetimas = bausmė. Atmetimas = patvirtinimas, koks blogas ir netikęs esi. Kai iš tiesų, atmetimas = atmetimas. Tą kartą ir to žmogaus.

Nerizikuoti ir nebandyti – irgi lygiai taip pat neturėti santykio. O kartais tai gali reikšti, jog renkamės megzti ir tvirtinti ryšį su savo baimėmis bei neįmanomybėmis. Dar tvirčiau ir šilčiau, bet su stipresne apgaule ir gilesniu skausmu įsikurti savo slėptuvėje.
O gal pati pirma, naujai įmanoma draugystė gali būti su savimi bandančiu, einančiu į santykį ir besimokančiu kurti ryšį? Draugystė su ta savo dalimi, kuri mokosi įveikti susikurtas kliūtis ir kai reikia – atsigauti po nutikusių nesėkmių?

Baimė kalba daug ir garsiai. Tačiau drąsa taip pat turi savo balsą ir savo tekstą. Aiškiai išgirdę, ką sako baimė, galime pabandyti paklausti ir įsiklausyti, ką pasakytų drąsa..? Pavyzdžiui, gal tai, kad „neįmanoma“ yra galimas, bet ne vienintelis variantas? Nes dar yra:

• ne visai tai, ko tikėjausi;

• daug geriau, negu galėjau pagalvoti;

• blogiau, nei maniau

• mane irgi pastebėjo!

• nors ir neįtikėtina, bet darosi įmanoma

• ne tik trūkumai, bet ir privalumai

• neįmanoma tai, ką aš įsivaizdavau, bet įmanoma kažkas kito

Ir pats vertingiausias drąsos balso pasiūlymas: bet kokią neįmanomą draugystę įmanoma išgyventi.