Psichologinis atsparumas: kai nugriuvęs greitai atsistoji, o sugriuvęs – pasistatai iš naujo.

Sukurta 2024 balandį

Mus stumdančios, kojas kišančios ir iš pamatų sugriauti besikėsinančios aplinkybės – krizės, ligos, nelaimės, įtempta kasdienybė ar grėsmingos ateities perspektyvos. Tokia mūsų, deja, visai didelė realybės dalis. Ir dar didesnė dažno žmogaus nuolatinio nerimo priežastis. Vidinė įtampa, klausiant savęs „kas bus, jeigu?“, ir negalėjimas pakankamai tvirtai atsakyti – aš galiu išgyventi. Kad ir kas man nutiktų.

Bet kokio emocinio persipildymo atveju aš visada renkuosi tą pačią kryptį ir pagrindinius du žingsnius. Be abejo, esmių esmė – įlįsti į savo baimingas ir nemalonias būsenas, kaip į siaubo kambarį – jas gerai pamatyti, aiškiai pažinti, pilnai išgyventi. Tačiau tai, mano profesiniu įsitikinimu, įmanoma TIK su specialisto (psichologo, terapeuto) palyda, kuris padeda tą daryti pamatuotai ir nuosekliai. Todėl apie šį žingsnį galiu tik užsiminti. O į tekstą sudedu kai ką, kas gali būti tinkama savarankiškiems tyrinėjimams ir darbui – paieškos to, ką kontroliuoti įmanoma; kartais – būtina valdyti patiems, kad nebūtume užvaldyti savo būsenų.

Galimybė užauginti stiprybę – psichologinis atsparumas.

Atsparumas – psichikos imunitetas

Sveikas žmogus ir jo psichika yra pajėgi, netgi galima sakyti privalo susidurti su nepatogumais ir problemomis – išlikimui, gyvavimui ir augimui. Kad ir kaip nepageidaujama, tačiau neišvengiama.

Ir viso to ašis – psichologinis atsparumas. Iš teorinės pusės, psichologinis atsparumas – tai gebėjimas susidūrus su dirgikliais išlaikyti sau įprastą subalansuotą psichinę būseną, o ją praradus – greičiau susigrąžinti. Psichologinis atsparumas taip pat padeda prisitaikyti prie sudėtingų aplinkybių, atsigauti po patirtų stresinių išgyvenimų, o iš įveiktų krizių pasiimti viską, kas geriausia, naujai ateičiai. Psichologinis atsparumas ir padeda sunkumuose, ir…yra auginamas kaip tik tada, kai su jais susiduriame! Taigi, gera proga padėkoti visoms gyvenimo problemoms, nes jų egzistavimas sukuria galimybę padidinti savo psichologinius pajėgumus.

Kad būtų lengviau įsivaizduoti psichologinio atsparumo reikšmę, panaudosiu kažkada atrastą taiklų palyginimą su imunitetu. Kaip kūnas turi imunitetą, taip psichika turi atsparumą. Stiprus imunitetas padeda nesusirgti, persirgti lengvai, o rimtesnės ligos atveju būtent imuniteto dėka galima pasveikti be užsilikusių komplikacijų. Tuo tarpu psichologinis atsparumas leidžia ne kiekvieną nesklandumą interpretuoti kaip didelę problemą (ir skirti optimaliai psichinių resursų jos sprendimui), tikrai didelius sunkumus padeda išgyventi, o po sudėtingų krizių – atsigauti ir grįžti į save be gilių psichologinių pasekmių.

Abu – gyvybiškai svarbūs. Abu – reikšmingi kokybiško ir laimingo gyvenimo elementai. Bet tiek organizmo imunitetas, tiek psichologinis atsparumas neegzistuoja tiesiog savaime. Kažkiek duota iš prigimties, kažkiek priklauso nuo aplinkos sąlygų ir kažkiek – nuo konkrečių dabarties veiksmų. Būtent apie šią dalį ir mano tekstas, kuriuo noriu informuoti, priminti ir, jei tik pavyks, motyvuoti rūpintis savo psichologiniu atsparumu.

Kodėl jo dabar reikia?

Užsiminiau, kad psichologinis atsparumas svarbus susiduriant su dirgikliais. Atrodytų tam, kad kažkas išmuštų iš psichologinio balanso, turi nutikti kas nors tikrai neįprasto, didelio, sukrečiančio.
Vis tik šių laikų žmogui eilinė diena darbe, o kartais gal net labiau namie yra pakankamai rimtas pavojus psichikos sveikatai. Kasdienės užduotys, tempas, pašliję santykiai ar jų nebuvimas, globalūs įvykiai – stresoriai veja vienas kitą ir grįžti į kažkokią savo įprastą (o dar subalansuotą) formą gal ir norėtųsi, bet vis nėra kaip.

Todėl bėgant laikui pradedu sureikšminti psichologinį atsparumą. Nes aplinkinis pasaulis tikrai keičiasi – sunkiai kontroliuojamai, ne visada prognozuojamai. Be to, mūsų pačių asmeniniuose gyvenimuose dalis pokyčių visada yra ir bus apie nekomfortą (mažų mažiausiai), gal ir nesaugumą (įvairiom prasmėm). Todėl visai natūraliai iškyla poreikis įsijungti kokį nors saugiklį. Mano įsitikinimu ir pasirinkimu, patikimiausia garantija sau – tai sustiprėti pačiai. Jaustis ir būti pasirengusiai, žinoti, jog savyje turiu gyvybinių resursų ir jų atsargų. O turėdama tai, kas visada su manim, kad ir kur atsidurčiau, galiu tiesiog labiau pasitikėti. Ir tvirčiau sau atsakyti – aš galiu susitvarkyti. Kad ir kas nutiktų.

Visų geriausia, kad psichologinis atsparumas – labai patogus auginimui dalykas – tereikia pastovių pastangų.

Iš ko susideda psichologinis atsparumas?

Psichologinis atsparumas yra sudėtinis elementas – jis turi kelis sluoksnius.

Fizinis lygmuo (kaip jaučiuosi?). Net nejauku pradėti kažką rašyti, nes, atrodo, „vėl apie tą patį“, o gal tenka ir kažkam skausmingai „berti druską ant žaizdos“. Tačiau taip jau yra, kad žmogaus gerovė neapsieina be dėmesio savo kūnui. Su psichologiniu atsparumu – taip pat – kad būtum tvirtas, turi… būti tvirtas. Todėl visko pradžių pradžia – sveikatos būklė, miegas, maistas, fizinio aktyvumo ir pasyvumo balansas. Ką gerinti ir kaip – kiekvienam skirtingai pagal esamą situaciją, tačiau vienoda kryptimi – daryti viską, kas šiuo metu įmanoma, kad kūnas būtų sveikesnis ir stipresnis.

Emocinis lygmuo (ką jaučiu?). Emocinė savijauta – labai reikšmingas mūsų energijos ir motyvacijos šaltinis. Kuris, pastebiu, per dažnai nuvertinamas, o energiją ir motyvaciją atkakliai siekiama „pripompuoti“ per kitus kanalus. Pavyzdžiui, nusijautrinant veikimu („daug darbų“ režimu, scrolinimu); pertekliniu valgymu, gėrimu, vartojimu; nekokybišku ir paviršutinišku santykiu su kitais. Visa tai palieka emocinį pasaulį be reikiamo dėmesio ir dėl to dar stipriau įsisuka užburtas ratas. Jį varo nesuvoktos, todėl ir neišgyventos, emocijos; dėl jų daug kas griūva (viduj ir išorėj), o tai sukelia naujų išgyvenimų, kuriems išjausti ir susitvarkyti – nėra pajėgumų.

Todėl auginant savo psichologinį atsparumą yra svarbu: gebėjimas atpažinti ir įsivardinti savo emocijas; visų emocijų išjautimas; pastovi emocinė savistaba ir savęs ugdymas šioje temoje (ir savarankiškai, ir su specialistu – psichologu, terapeutu) bei palaikantys, artimi santykiai.

Ir tai nereiškia, jog psichologiniam atsparumui privalu visada būti geros emocinės savijautos. Juo labiau, tai TIKRAI nereiškia, kad psichologiškai atsparus žmogus nuolatos joje gyvena ir jam nebūna blogai. Užpildytas emocinis lygmuo reiškia, jog psichologiškai atsparus žmogus gerai suvokia savo savijautas, laiku supranta, kada jam blogai (ir ant kiek blogai), žino, kaip sau padėti arba kur ieškoti pagalbos. Jis geba pajausti, kurie santykiai yra pripildantys, artimi, kokybiški, o kurie – ne. Jis moka ir mokosi būti pats tokius kurti.

Proto lygmuo (ką galvoju?). Galva ir galvojimas – labai geri dalykai, kai yra skaidrūs, ramūs, „organizuoti“. Ir! Kai nėra vieninteliai atramos taškai! O tokį stovėjimą ant galvos kartais pamatau – t.y. kai iš gyvenimo situacijų bandoma išeiti vien tik galvojant, sugalvojant ir pergalvojant. Su jau gerokai perkaitusia galva.
Atrodo, būtent galva pirmoji nustoja sklandžiai veikti susidūrus su stresoriais – ypač jeigu „peršokami“ fizinis ir emocinis lygmuo – t.y. jeigu jiems neskiriama pakankamai dėmesio ir visa srovė nukreipta tik į mąstymą. Taigi, svarbu nepamiršti, jog galva yra viso kūno dalis, emocijos su ja taip pat susijusios, o kad būtume psichologiškai atsparesni – reikia rūpintis galvos švara bei tvarka.

Tam geriausiai padeda: minčių fiksavimas, refleksija (ypač raštu); sau įprastų mąstymo modelių atpažinimas ir naujų stiprinimas (savianalizės ir/ar darbo su specialistu būdu); gebėjimas toje pačioje situacijoje atrasti skirtingas perspektyvas; kūrybiškumo lavinimas; reguliarus proto poilsis („atsijungimas“ sveikais būdais)

Dvasinis lygmuo (Kuo (pasi)tikiu?). Dvasinis pasaulis – toks subtilus dalykas, kuris, atrodo, kuo toliau, tuo sunkiau pasiekiamas šiuolaikiniam žmogui… Nes skamba per daug nerealistiškai, nelogiškai. Nors iš tiesų dvasiškumas yra tiesiog apie žmogiškumą, apie savo autentišką pasaulio matymą ir patyrimą.

Dvasinis pasaulis, tai visų pirma – mūsų vertybės. Jos svarbios kuriant savo gyvenimą, jos gali tapti stiprybės šaltiniu tada, kai reikia išgyventi gyvenimo dramas ar atsigauti palūžus po išbandymų. Todėl dalis mūsų stiprybės priklauso nuo vertybių – ar jas žinom, puoselėjam ir prisimename jomis vadovautis.

Kitas dvasinio pasaulio elementas – įsitikinimai. Ką aš galvoju apie pasaulį, gyvenimą, kitus žmones. Ką galvoju apie save – pasaulyje, gyvenime, tarp žmonių. Visa tai turi įtakos mūsų pasirinkimams, įvykių ir savęs vertinimui, o kartu su jais ateina ir atitinkama savijauta bei jėgos (į)veikti.

Dvasinis lygmuo yra ir apie tikėjimą. Gali būti apie religiją, tačiau visiškai lygiaverčiai gali būti užpildytas ir be jos. Svarbiausia – galėti dalį savo gyvenimo „deleguoti“ į aukštesnę ir platesnę perspektyvą – vyksta taip, kaip turi būti, net jeigu pats rinkčiausi kitaip.
O kartais – kodėl gi ne – tai gali būti tiesiog radikalus tikėjimas savimi – tuo „aukštesniu“, geresniu, stipresniu – tokiu, kokiu dar nesu, bet galiu tapti.

Kaip tai susiję su psichologiniu atsparumu? Dvasiškumas suteikia prasmės ir platesnio vaizdo matymą, o įtemptos situacijos mus dažnai kaip tik apriboja, uždarydamos tik į baisius scenarijus. Dvasiškumas – gana sveikas kontrolės (bet ne atsakomybės!) pasidalinimas. Kitaip tariant, dvasinė parama padeda suprasti, jog aš ir mano veiksmai yra svarbūs, tačiau tai ne vienintelė galia, valdanti mano gyvenimą. Na ir galiausiai, pritrūkus logiškų proto paaiškinimų į klausimus „kodėl taip, kodėl man“, dvasiškumas duoda alternatyvių atsakymo variantų.

Po mažai, bet kasdien. Nuo dabar.

Taigi, žinant tokią psichologinio atsparumo sudėtį lieka tik… nuoširdžiai daryti. Kiekvienam komponentui skirti dėmesio – pasirinkimais, įpročiais, veiksmais.

Daug darbo su tais sluoksniais ar ne? Kaip pažiūrėsi… Daug tai ar mažai, kiekvieną dieną paklausti savęs: kaip jaučiuosi; ką jaučiu; ką galvoju; kuo (pasi)tikiu? Daug tai ar mažai, kiekvieną dieną pasirūpinti savo kūnu, skirti dėmesio emocijoms, pasekti savo mintis ir paieškoti ramybės už materialaus pasaulio ribų? Daug tai ar mažai, jei tokiu būdu kiekvieną dieną save pastiprinu?

Be kasdienio indėlio psichologinis atsparumas tikrai nedidėja. Nežinau, tai labiau įkvepiantis ar demotyvuojantis principas, tačiau taip yra. Kaip ir tai, jog reikės pastovių pastangų. Jau minėjau pradžioje – daugumos mūsų dabartiniai gyvenimai yra tokie, kad beveik kiekvieną eilinę dieną iš to psichologinio atsparumo indo reikia kažkiek pasisemti. Todėl ir papildyti reikia taip pat kasdien. Juo labiau, jeigu norisi turėti rezervų rimtesniems gyvenimo epizodams! Tuomet rimčiau tenka ir padirbėti.

Baigdama dar kartelį primenu – didesnis psichologinis atsparumas nėra garantija, kad nebus blogai. Tikrai bus – kol tęsis gyvenimas, tol rizika susidurti su jo blogumais išliks. Tiesiog su didesniu psichologiniu atsparumu blogai trunka trumpiau, sužeidžia mažiau ir sugyja gražiau.