Malonumas. (Bent) po vieną kasdieną

Sukurta 2023 vasarį

Receptas, kurį karts nuo karto ir pati sau išsirašau. Tuomet, kai pradeda atrodyti, kad dienose vien tik neaiškus erzulys ir nuovargis, nebėra jėgų ir motyvacijos. Arba viduje prabunda ilgesys – kažko gero ir lengvo…

Kitaip tariant, malonumą, kaip vaistą prisimenu užėjus kažkokiam niūrumui. Kuris dar ne toks stiprus, jog galima (ir būtina) gydytis nuo jo pačiai. Savais receptais, savais metodais.

Malonumas – apie ką ir kur?

Malonumas – kūną ir sielą apimantis pasitenkinimo pojūtis. Man pačiai malonumas dar ir tai, kas leidžia pasidžiaugti gyvenimu – čia ir dabar, šią vieną akimirką. Būtent trumpalaikiškumas ir yra tas savitas malonumo bruožas. Jis blyksteli gana trumpai, tačiau padaro tiek daug! Taip, malonumas nėra ir, matyt, neturi būti visa apimantis ar visada egzistuojantis. Jis gal ir ne pagrindinis veikėjas, todėl lengva jį pamiršti. Tačiau be jo vaizdas keičiasi iš esmės.

Dar kitas akcentas, kuris man dabar parūpo – malonumą kuriam ir jam vietos atrandame patys.

Stebint tiek save, tiek kitus, atrodo, kad šioje malonumo temoje dažniau išgirstu trūkumą, priepuoliais ištinkančius bandymus jo kaip reikiant „atsigriebti“, o gal ir polinkį padauginti kurios nors rūšies malonumo. Neturėti ir ne(be)žinoti, kur mano gyvenime malonumas, kažko baimintis ir graužtis ar duoti jam tik tai, kas lieka – štai tokį ryšį su malonumu aptinku. O taip norėtųsi su juo gerai sutarti, laisvai mėgautis ir leisti sau nusiskinti dar šviežią bei skanų – laiku ir vietoje.

Malonumas – toks trokštamas ir siekiamas. O kartu – toks užslopintas, paslėptas ir praradęs savo tikrą vertę. Nes yra arba nuvertinamas arba kaip tik pernelyg sureikšminamas.
Apie tai spėju matydama, kokie komplikuoti santykiai su juo būna.

Malonumas gali būti suvokiamas kaip nežinia nuo ko priklausanti, neaiškiomis aplinkybėmis ir sąlygomis ištinkanti malonė. T.y. kažkas atsitiktinio, bet ne mano savarankiškas pasirinkimas.
Dar jis gana plačiai paplitęs kaip tinkamas apsidovanojimas už sunkius darbus. Tai – jau šiek tiek geresnis variantas. Nebent dirbti tenka daugiau nei uždirbti.
Malonumo galima privengti iš baimės ar pykčio. Jeigu atrodo, kad kai malonu – bus sunku sustoti, dings valia ar gebėjimas veikti rimtai ir kokybiškai.
Taip, kartais iš tiesų malonumo norisi visur ir visada – be saiko, be stabdžių, to vieno vienintelio malonumo. Bet taip nutinka tik dėl didelio alkio ir bado.

Kai ryšys su malonumu labai vienpusiškas, apribotas, o gal apskritai neaiškus ir nesąmoningas – tuomet jis ir nėra mūsų sveiko gyvenimo dalis. Dabar tai pamačiau ir kaip nepagarbą – sau bei savo malonumui.

Pažinti malonumą ir susigrąžinti su juo ryšį. Asmeniškai.

Atitolimas nuo savo malonumo prisideda prie liūdesio, prastos savijautos ir ypač – jėgų bei noro veikti tai, kas mums svarbu, nebuvimo. Net jei jis ir nėra vienintelė priežastis, tačiau reikšminga smulkmena – tikrai taip.

Ne veltui šalia malonumo rašau žodį savo – norisi pabrėžti asmeniškumą ir individualumą. Kiekvienas skirtingai patiriame malonumą, semiam jį iš kitų šaltinių. Todėl ypatingai svarbu kuo daugiau apie jį žinoti, nes tai, ką žinome, galime panaudoti savo labui – atsižvelgdami į poreikį ir galimybes.

Ką būtų gerai žinoti apie savo malonumą?

Kokie mano malonumai – maži, dideli ir didžiausi? Tie, kuriems daug nereikia ir tie, kuriems reikia – laiko, pinigų, žmonių ar dar ko nors.
Pagal dydį skiriasi jų poveikio „stiprumas“. Bet juk kasdien turime ir nevienodas sąlygas pasiūlyti sau vienokį ar kitokį malonumą – todėl jeigu norime būti tikri, kad jis bus, svarbu pamatyti ir pamatuoti, kuris telpa į šiandieną.

Reaguoti į esamas (ribotas) galimybes leidžia ir žinojimas, kokie įvairūs gali būti malonumo šaltiniai. Kokie mano fiziniai, intelektualiniai, socialiniai, dvasiniai ar dar bet kokios kitos rūšies malonumai? Šis „idėjų bankas“ taip pat padidina malonumo atsiradimo dienoje tikimybę, nes žymiai pagausina pasirinkimo variantus. Be to, dar ir apsaugodamas nuo pasinėrimo tik į vieno malonumo liūną.

Lendant į apmąstymus giliau, galima pasikapstyti ir ties asmenine malonumo prasme.
Kas man yra malonumas, kaip aš sau jį paaiškinu?

Bandydama geriau pažinti savą malonumą, atradau – jis yra apie tai, kas MAN smagu, kas džiugina MANE. Malonumas, tai kažkas svarbaus apie mane, apie tą mano dalį, kuri gyva džiaugsmu, juo maitinasi. Vadinasi, kai gyvenu neduodama sau pakankamai malonumo – ta dalis badauja, nes jos nemaitinu. Aš ją neigiu, kartu neigdama ir kažką apie save.

Lygiai taip pat žinodama, kad man malonumas yra apie gyvenimo džiaugsmą, galiu daug laisviau daryti tam tikrus kasdienius sprendimus. Nes tuomet lengviau sau atsakyti, ar noriu, jog ši diena būtų ta, į kurios planus galiu pati, savo valia, neįtraukti pasidžiaugimo gyvenimu? Ar TAIP, ar NE – abu variantai galimi ir bet kurį iš jų renkuosi pati.

Dar vienas prasmės klausimas – ką malonumas man (ir su manim) daro?

> padeda atitrūkti – nuo kažko rutiniško ir pilko
> leidžia pasislėpti nuo neišvengiamų reikalų ir įsipareigojimų
> palengvina darbą, kai eina kartu.
> pripildo širdį ir taip ją stiprina (kad būtų lengviau įveikti tai, kas nemalonu)
> ir man visų svarbiausia jo funkcija – malonumas padeda parodyti sau save, kai kyla pavojus pasimesti tarp visų REIKIA ir PRIVALU (ne sau ir ne dėl savęs).

Kai pažįstame savo malonumą – turime su juo ryšį. Kai turime ryšį – tai tampa prioritetu. Todėl tikiu, kad visi šie atsakymai ir gali būti savi (neginčijami) įrodymai, kodėl malonumas yra svarbus. Kodėl jam turi atsirasti vietos, laiko ir dėmesio.

Malonumas į sveikatą

Savo įrašą pradėjau nuo to, kad malonumą kartais tenka atsiminti kaip vaistą – t.y. jau nebe iš sveikatos, o pasirodžius tam tikriems simptomams. Taigi, grįžtant prie tokios, kad ir nesveikos, bet vis tik ištinkančios būsenos – balansas, reguliarumas ir sąmoningumas skamba kaip svarbiausi žodžiai norint ją pakeisti.

Kad sveikata pagerėtų – malonumas turi būti pripažintas, realizuojamas ir patiriamas.
Todėl ir gydymosi malonumu receptas yra paremtas tuo, jog jis tampa pastovia ir reikšminga dienos dalimi. Beveik reikalu, kurį būtina susiplanuoti – nusistatyti kada, kur ir kaip įvyks mano šiandienos malonumas.
O kai jau ateina jo eilė – fiksuoti: štai, čia ir dabar, mano malonumo akimirka, kai aš esu sau, galiu mėgautis ir tai jaučiu (net jeigu ir ne – vis tiek verta fiksuoti, nes bus lengviau stebėti sveikimo procesą 😉 ).

Kasdienis malonumas, tai pažadas ir įsipareigojimas sau:
aš sau duosiu
aš pasirūpinsiu tuo, kad galėčiau džiaugtis ir pasijausti laiminga (-u).
aš pasistengsiu padaryti geriausia (ir maloniausia), kas įmanoma
…net jei tik truputį. Bet kasdien.

Štai, kur kartais gali slėptis jėgos veikti, dirbti, kurti ir tiesiog laimingiau gyventi – reguliariai vaišinti save malonumais. Daugiau skanauti ir mėgautis, o ne alkti ir po to godžiai ryti.
Kai esame sveikai pilni savo malonumo, tada susikuria energija ir atsiveria dar daugiau malonumų, pavyzdžiui: kuo geriau atlikti savo darbą, įveikti sunkų iššūkį, suteikti malonumą kitam, padėti, pasidalinti…
Todėl malonumas – toks gyvybiškai svarbus. Kai reikia – jis geras vaistas. Bet dar geresnis (kasdienis) vitaminas.