Ką aš sau leidžiu?

Sukurta 2020 birželį

Kas būna, kai kažkas turi tai, ko taip norėčiau ir aš? Kai kažkam taip viskas lengva, taip be pastangų ir nepelnytai gali mėgautis tuo, dėl ko aš turiu nertis iš kailio ir geriausiu atveju pasidžiaugti trupiniais (o gal net ir jų nenubyra). Švelniai tariant, pikta (po teisybei, dar ir pavydu). Bet ar taip nutinka tik dėl to, kad kai kas nusprendė nelygiai padalinti? O gal dar ir dėl to, kad aš sau neleidžiu pasiimti?

Turintys ir negaunantys – kas juos skiria?

Apie tai, jog kažko sau neleidžiu, gerai informuoja žmonės aplinkui – tie, kuriems dėl ne visai suprantamų priežasčių „tiesiog sekasi“. Netgi galima išskirti tam tikrus dažniausiai pasitaikančius tipažus. Pavyzdžiui, labai gerai prasisukę ir nuolat praslystantys žiopliai; nesimpatiškos moterys ir neįspūdingi vyrai, kaip magnetas traukiantys dėmesį; nieko nedirbantys, bet daug uždirbantys tinginiai; neišmanėliai, kurių pamokymus seka minios; absoliučiai užtikrinti ir pasitikintys savimi vidutiniokai.

Protui pavyksta surasti daugybę argumentų, kodėl taip yra ir kaip tai normalu. O kartu giliai širdyje slepiasi didžiulis apmaudas. Kaip jie, būdami tokie patys, o gal net dar prastesni, dar labiau neverti, tai turi?

Vienos lemtingos priežasties tam turbūt nėra. Bet tarp turinčių ir niekaip negaunančių esminį skirtumą beveik visada pastebiu – pirmieji sau leidžia daugiau nei kiti. Jie sau leidžia galvoti, kad jei tik nori, gali tai turėti; jie sau leidžia besąlygiškai tikėti sėkme; jie sau leidžia būti tokie, kokie yra, ir drąsiai rodytis kitiems. Ir jie turi tai, ko noriu aš.

Karūną kartais reikia ne tik pačiai užsidėti, bet ir pačiai ją pasidaryti...

Tai kas man trukdo?

Vadinasi, apart norų, pastangų ir palankių aplinkybių, kartais pajudėjimui iš vietos dar reikia įjungti ir kiek subtilesnį mechanizmą – leisti sau. Ir paprasta, ir sunku. Paprasta, nes reikia tiek nedaug – tik leisti sau. Sunku, nes privaloma tikėti ir pasitikėti – savimi ir tuo, ko (dar) nėra.

Galima tai pavadinti ir tam tikru psichologiniu pasirengimu turėti tai, ko nori. Tik tokio pasiruošimo fone mintys bei veiksmai įgauna galią. Atrodo, jog tai glaudžiai susiję su saviverte – tokiu daugiasluoksniu ir dažnai taip sunkiai sukuriamu bei puoselėjamu elementu. Bet visada galima pradėti nuo kažko mažo. Ir šįkart tebūnie tai klausimas:

Ką aš sau leidžiu? Ir ko neleidžiu?

Aš sau leidžiu laukti, kol kas nors mane pastebės ir paklaus, ką moku, bet neleidžiu pačiai parodyti, ką sugebu.

Aš sau leidžiu pakentėti neturėdama, bet neleidžiu pasistumdyti su kitais eilėje, kad tai gaučiau.

Aš sau leidžiu elgtis taip, kad išvengčiau klaidų, kurias numato kiti, bet neleidžiu daryti (ir taisyti) savas klaidas.

Aš sau leidžiu apskaičiuoti tikimybes, bet neleidžiu patikėti atsitiktinumais.

Aš sau leidžiu ieškoti proto, bet neleidžiu išgyventi jausmo.

Aš sau leidžiu matuotis ir reitinguotis, bet neleidžiu pagalvoti, ar man taip tinka.

Aš sau leidžiu gauti bausmę, bet neleidžiu prašyti malonės.

Aš sau leidžiu užsitarnauti, bet neleidžiu priimti dovanų.

Aš sau leidžiu tilpti, bet neleidžiu išeiti iš kraštų (kad ir ką tai reikštų 🙂 )

Aš sau leidžiu išdidžiai neapsikvailinti, bet neleidžiu paprastai ir nuoširdžiai pasielgti.

Aš sau leidžiu daug sutaupyti, bet neleidžiu paprašyti už savo darbą daugiau.

Aš sau leidžiu atiduoti laiką kitų gyvenimams, bet neleidžiu surasti jo tam, ko reikia tik man.

Aš sau leidžiu pagalvoti apie viską, kas gali būti blogo, bet neleidžiu pamąstyti apie tai, kiek gero gali nutikti.

Bet nereikia apsigauti, jog sau leisti – tik gerai, o neleisti – tik blogai. Tai, kas dabar neleistina, atvertų kažką nauja – galimybes, patyrimus, iššūkius ir problemas – juk kiekvienas pasirinkimas turi savo kainą. Net tie, kurie „viską turi“ ir jiems „viskas sekasi“ taip pat už tai kaskart susimoka.

Telieka nuspręsti, už ką aš noriu mokėti šįkart – ką galiu sau leisti.

…bet net ir su karūna ne viskas vien lengva ir malonu