Gryno skausmo taškas

Noras, kad (dėl) kažko nebeskaudėtų. Tai reikšmingas vedlys, skatinantis žmogų pradėti dirbti su savimi ir kreiptis pagalbos į psichologą.

Skaudama vieta gali būti ne iškart tiksliai apčiuopiama, tačiau tai tikrai netrukdo mums drauge leistis paskui šį norą. Pradėję kartu, jau judame vedini ne tik vilties, kad neskaudės, bet ir stipresnio pasitikėjimo, jautresnio buvimo, įgalinančio veikimo.

Ne(si)tikėta ir mažai planuota tampa tai, kad šioje kelionėje kažkuriuo metu pasiekiame gryno skausmo tašką. Kas jis? Tai pagaliau įvykstantis sustojimas ties tikrąja skaudama vieta, pavyzdžiui tokia kaip:

• aš praradau;

• stipriai suklydau;

• mane skriaudė;

• aš save skriaudžiu;

• kai kas jau niekada nebepasikeis;

• man nepavyko;

• praėjo tiek daug mano gyvenimo;

• aš viena (-as);

• neturiu, negaliu, nežinau;

• aš nekontroliuoju - savęs ir savo gyvenimo

Tai ne šiaip sakinys, ne vien tik suvokimas. Tai prisilietimas prie atviros žaizdos ir jos pajautimas visais sau įmanomais receptoriais. Iki šiol ji taip neskaudėjo, nes turėjo kokią nors nuskausminančią priedangą, pavyzdžiui:

• reikia tiesiog labiau susiimti;

• svarbiausia nukreipti savo mintis kitur;

• juk daug žmonių be šito gyvena;

• bet aš užtad turiu kažką kito;

• būna ir blogiau;

• praeities nepakeisi;

• tai mane užgrūdino;

• aš dar galiu atsigriebti

Šie pleistriukai ant skaudamos vietos tikrai gelbėjo ir gerai, jog jie buvo. Jie privalėjo būti tam, kad žmogus gyventų, kad tikėtų savimi, savo praeitimi, ateitimi. Galų gale ir tam, kad ateitų pas psichologą ar terapeutą.

O padirbus kartu, tokie pleistriukai po kurio laiko natūraliai pradeda irti. Kažkuriuo metu nebelieka jokio sugertuko, jokios uždangos - tik aiškus, aštrus skausmas. Pasiekiamas gryno skausmo taškas. Kas jame vyksta?

Tame neabejotinai yra žmogaus kančios, veriančios širdį. Ir, netikėta, bet atpalaiduojančios protą. Nes tai protas nuolat ieško naujų, efektyvių nuskausminamųjų. Bet čia, šiame taške, kai jau vien tik skauda - savo funkciją išskaudėti prisiima kūnas. Todėl protas pagaliau gali nurimti, jam nebereikia tiek daug dirbti.

Šiame taške nepaprasta būti ir man. Nors tuomet jaučiu dalį, TIK DALĮ to žmogaus skausmo - bet vien jos pakanka, kad ir mano širdį paliestų apmaudas - kodėl jam taip turėjo atsitikti? Kaip ištverti tokią širdgėlą…?

Žinoma, nieko keisto, jog neretai tame atsiveria ir žmogaus pyktis: tai šitaip atrodo mano gyjimo kelias? Norėjau, kad man nebesijaustų ir nebetrukdytų, o dabar skauda taip, kaip niekada (ir ten, kur niekada neskaudėjo)? Kam man to reikia? Ką tu su manim padarei?

Jame gali būti daug bejėgystės jausmo. Žmogus trumpam negali nieko kito, kaip tik iškentėti, ištverti šito skausmo pažinimą. Aš tuo tarpu irgi galiu (tik) sėdėti kartu ir laikyti tikėjimą, kad šitas taškas - nėra begalinis, nėra bekraštis. Dar - atstovauti vidinį žinojimą, kad jis turi prasmę.

Galėjimas perleisti per save gryną skausmą - be pleistrų, be nuskausminamųjų frazių - įrodo žmogui jo (užaugusią) stiprybę. Būtent dėl to skausmas ir atsivėrė - nes dabar jis gali būti iškentėtas. Ir praeitas visas nuo-iki, ne tik saugiais pakraščiais. O praeitas, reiškia, ir nebeveikiantis taip, kaip anksčiau.

Aprimus, beveik be išimčių ateina ir pripažinimas - tiesa ta, kad iki šiol irgi skaudėjo… Ne taip intensyviai, bet nuolatos. Gal skaudėjo ne vienoj aiškioj vietoj, bet keliose po truputį… Skausmas vis tiek buvo - tik negrynas.

Todėl tai ne vien tik skausmo taškas, tai - ir pradžios taškas. Prasideda gyjimas, randasi galėjimas įveikti. Netgi - transformuoti(s). Nes grynumas - sąlyga ne tik skausmui iškilti.

Grynumas tampa tiesos su savimi, savo patirtimi sąlyga. Jeigu žmogus gali matyti savo tikrą sunkų skausmą ir pakelti jį visu svoriu - ką dar naujo jis gali? :) Ar ne to reikia, kad jis būtų pasirengęs pilniau pamatyti ir patį save, plačiau žvelgti į savo gyvenimą ir jo galimybes - be kažkokių kitų priedangų, nepagrįstai saugančių buferių? Ir šitos platumos atsiveria jau visai ne į skausmingus, o į išlaisvinančius, raminančius, auginančius horizontus.

Sunku patikėti, bet stiprus grynas skausmas, kartais gali būti geras ženklas. Tada, kai tinkamai prie jo priartėjama, kai galima būti jame ne vienumoje, kai kitas mums padeda kantriai, ištvermingai išlaukti, kol skausmas praeis. Taip, jis tamsus, jis naujai skaudus. Bet tik dėl jo gali nebeskaudėti - kaip kadaise ir norėjome.